Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.

Tradicinė duona iš nelietuviškų rugių: ar galima tokią vadinti paveldu?

Tamsi ruginė duona yra pripažintas tautinis Lietuvos paveldas. Ne veltui tradicinės duonos kepalai lagaminuose keliauja į Angliją, Norvegiją ir kitas šalis, kuriose gyvena gausios lietuvių bendruomenės. „Užsieniečiams ruginės duonos skonis dažnai pasirodo pernelyg neįprastas, per rūgštus. Jie stebisi, kad lietuviai pasiilgsta šio skonio ir kvapo“, – sako anykštėnė Rita Vasiliauskienė, beveik kasdien kepanti duoną aukštaitiškos gryčios krosnyje, Arklio muziejuje, Niūronyse.

Tradicinei duonai kepti ji naudoja miltus tik iš Lietuvoje užaugintų rugių. „Suprantu, kad sausra gali pakenkti javams ir sumažinti derlių, tačiau viliuosi, kad vietos ūkininkai užaugins pakankamai rugių duonai kepti ir gyvajai tradicijai palaikyti“, – sako R. Vasiliauskienė. Mat tikruoju tautiniu paveldu galima laikyti tik duoną, kuri iškepta naudojant natūralų raugą, iš lietuviškų rugių miltų ir vandens, be jokių papildų.

Ir vaikams, ir suaugusiems muziejaus lankytojams apie duonos kelią pasakojanti tautodailininkė R. Vasiliauskienė yra viena aktyviausių tautinės tapatybės puoselėtojų ir tradicinio duonos kepimo amato žinovių. Bendraudama su svečiais moteris stebi, koks yra šiuolaikinio žmogaus santykis su duona, ar tamsus kepalas ir atpjauta riekė vis dar simbolizuoja vertybes: šeimą, darbą, skirtingų kartų ryšius bendruomenėje.

Lietuviška duona – tik iš lietuviškų rugių

Lietuvoje rugiai auginami nuo geležies amžiaus. Šiai tradicijai yra daugiau kaip tūkstantis metų. „Rugys išleidžia tvirtas ir plačias šaknis, todėl atlaiko gamtos išbandymus ir nereikalauja ypatingų sąlygų – stiprybės jis semiasi iš Lietuvos žemės“, – sako tradicijų puoselėtoja. R. Vasiliauskienės teigimu, sniegu užkloti žiemkenčių laukai atlaiko speigus, rugiai gali augti nederlingose žemėse ir dosniai atsilygina darbščiam žmogui.

Todėl R. Vasiliauskienė abejoja, ar iš importinių ruginių miltų iškeptą duoną galima vadinti lietuviška. „Žinoma, kepti galima įvairiai. Kai senovėje derlius būdavo prastas ir žmones prispausdavo sunkmetis, į miltus šeimininkės įmaišydavo visokių žolių sėklų, net pjuvenų, kad tik didesni kepalai būtų. Tačiau dabar turime visiškai kitas sąlygas – galime kepti iš Aukštaitijos apylinkėse sunokusių ir nukultų grūdų“, – sako tradicijų puoselėtoja.

Su tradiciniu amatu lankytojus supažindinanti Arklio muziejaus darbuotoja naudoja natūralų raugą, tešlą maišo ir duoną kepa tik iš Lietuvoje užaugintų rugių miltų, todėl užtikrina, kad skonis yra autentiškas.

Mažėja progų pamatyti rugių lauką

Tačiau, kad tradicinės duonos būtų galima paragauti ne tik muziejuje, reikia, kad rugiai vasarą nunoktų ne vieno ūkininko laukuose.

Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos duomenimis, pernai rudenį ūkininkai rugiais užsėjo apie 22 tūkstančius hektarų rugių. Prieš dešimtmetį rugių pasėlių plotai Lietuvoje buvo daugiau negu tris kartus didesni.

Tradicijų ir tautinio paveldo puoselėtojams ši tendencija kelia nerimą, nes progų pamatyti banguojantį rugių lauką Lietuvoje – vis mažiau.

Dzūkijoje maždaug 500 hektarų įvairių javų auginantis ūkininkas Vytautas Raulonis sako, kad žemdirbiai Lietuvoje supranta rinkos ekonomikos dėsnius, todėl atsižvelgdami į sąlygas augina tai, kas labiausiai apsimoka. Ūkininkas pabrėžia, kad rugių paklausa yra nepalyginamai mažesnė negu kviečių. „Dalis ūkininkų neturi garantijų, kad juodai duonai kepti naudojamus grūdus pavyks realizuoti už palankią kainą. Todėl žemdirbiai renkasi kitokias, didesnę paklausą turinčias kultūras, – aiškina Varėnos rajone su dviem sūnumis ūkininkaujantis vyras, – Nereikia stebėtis, kad kai kurie kepėjai pritrūksta lietuviškų ruginių miltų ir jie ima žvalgytis žaliavos Lenkijoje ar kitose užsienio šalyse“.

Anot pašnekovo, šią problemą galėtų išspręsti aktyvūs ir koordinuoti valdžios institucijų veiksmai, įgyvendinami pagal nacionalinę žemės ūkio strategiją.

Rugių augintojai mano, kad strategijoje valdžia turėtų daugiau dėmesio skirti tautiniam paveldui saugoti ir sukurti paramos sistemą ūkininkams, dirbantiems regionuose, kur žemės derlingumas yra mažas. „Nuo seno žinoma, kad įvairūs miško turtai, grybai ir uogos, dzūkams yra labai svarbūs visų pirma dėl to, kad šio krašto žemė yra nederlinga“, – pastebi V. Raulonis ir teigia, kad šių metų sausra atneš didelių nuostolių.

Anot ūkininko, taiklūs politiniai sprendimai bei strateginės priemonės padėtų atlaikyti katastrofiškos sausros smūgį, o ilgainiui sumažintų regionų atskirtį ir atvertų daugiau galimybių žemės ūkyje.

Įsipareigojo saugoti tradiciją

 Šiuo metu žemdirbiams išsaugoti rugius ir puoselėti tautinį paveldą padeda partnerystė su didžiausiu Lietuvoje duonos kepėju „Vilniaus duona“ ir miltų gamintoju „Malsena“. Tiesiogiai bendradarbiaudami su gamintojais ūkininkai gali geriau numatyti paklausą, suformuoti realizacijos planus ir tiksliau prognozuoti rezultatus. Bendrovių specialistai ūkininkams pataria, kokius rugius auginti, kad grūdų kokybė būtų aukščiausia, nes tik iš tokių grūdų lietuviai nuo seno kepa tikrą tradicinę duoną, kuri yra pripažinti tautiniu paveldu.

Duonos gamintojai atkreipia dėmesį, kad kiekvienas Lietuvos žmogus gali laisvai išreikšti valią ir padėti išsaugoti lietuvišką paveldą. Gyventojai, palaikantys idėją, kad lietuviški rugiai turėtų būti įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, savo pritarimą išreikšti internetu www.issaugokim.lt.

„Kiekviena iniciatyva paveldą sauganti ir puoselėjanti iniciatyva yra svarbi, nes pirmiausia atkreipia dėmesį į problemą – rugių mažėja, vadinasi, nyksta galimybės kepti juodą duoną iš Lietuvoje užaugintų grūdų. Vis dėlto pirmieji žingsniai žengti, o mes dabar auginame rugius ir kalbame apie duoną – žmones iš Lietuvos visame pasaulyje vienijantį simbolį ir vertybę“, – sako jau ilgiau negu 25 metus ūkininkaujantis V. Raulonis.

Lietuvos rugių augintojai aktyviai palaiko pernai pradėtą „Malsenos“ ir „Vilniaus duonos“ iniciatyvą „Lietuvoje užauginta duona“. Gamintojai įsipareigoja iš specialiai šiam projektui atrinktų ūkininkų supirkti jų užaugintą rugių derlių. Iniciatyvos autoriai siekia padrąsinti žemdirbius skirti daugiau dėmesio lietuviškai kultūrai ir unikaliam duonos keliui, kuris jungia skirtingų kartų gyventojus ir simbolizuoja lietuviškai tapatybei svarbias vertybes.

Projekte dalyvaujantis V. Raulonis priduria, kad ūkininkams labai svarbu žinoti, kad Lietuvoje yra kepama duona iš jų užaugintų rugių, o ne iš atvežtinių.